Emalė

Apie emalę
Karštoji juvelyrinė emalė – tai viena iš atspariausių laiko naikinančiam poveikiui vaizduojamojo meno rūšių. Seniausieji iš žinomų emalių buvo atrasti Mikenosė (Graikija) archeologiniu kasinėjimo metu. Šių emalių amžius yra apie trys su pusė tūkstančių metų. Papuošalai, bei kiti kūriniai, sukurti karštosios emalės technika, priskiriami prie juvelyrinių meno kurinių – nepriklausomai nuo to, ar jų pagrindas yra varis, sidabras ar auksas. Klasikinė karštoji emalė paprastai daroma ant varinio pagrindo.

Karštoji juvelyrinė emalė – jei bandysime ja apibudinti labai supaprastindami – tai meno kūrinys, kuris sukuriamas, kai specialaus stiklo, prie aukštos temperatūros išlydyto, yra padengiama metalo plokštelė. Yra daug įvairiausiu karštųjų juvelyrinių emalių rūšių: šamplevė, kluazonė, filigraninė emalė, vitražinė bei kitos. Viena iš labiausiai darbo reikalaujančių emalės kūrimo technikų yra šamplevė (nuo prancūziško champlevé) emalė. Mano emalės kūriniai, kurie yra pristatyti šioje mini parodoje, ir yra būtent klasikinės su išėmomis padarytos šamplevė emalės technika ant vario pagrindo.

Emalė pradedama daryti nuo išėmų vario plokštelėje graviravimo. Į šias išėmas dedame emalės miltelius. Išėmos atskiriamos linijomis, kurios sudaro piešinį. Ši plokštė ir taps būsimojo papuošalo pagrindu. Todėl, kad tai yra iš tiesu smulkus juvelyrinis darbas, tai viską tenka daryti naudojant padidinamąjį stiklą. Be to, tai dar ir ilgas bei kruopštus darbas, ir padaryti vieną piešinį vienai plokštelei vienos dienos dažnai būna per mažai.

Kai plokštė bus padaryta, į kiekvieną iš plokštelės išėmų dedame įvairių spalvų emalės miltelius. Visa išėmas užpildžius emalės milteliais, plokštelė dedama į mufelinę krosnį ir kaitinama iki maždaug 900˚ C. Šioje temperatūroje emalė išsilydo ir užpildo išėmas. Po atvėsinimo sustingusi emalė atsargiai šlifuojama deimantiniu švitru taip, kad ji neišsikištu už metalo plokštelės paviršiaus lygio. Kai tas padaryta, vėl dedam emalės miltelius ten, kur sustingusios emalės lygis yra žemiau plokštelės lygio ir vėl dedam į krosnį ir vėl lydom. Po išlydytos emalės atvėsinimo ja vėl šlifuojame ir vėl užpildom išėmos emalės milteliais ir vėl ja lydome.

Ši procesą kartojame tiek kartu ir tol, kol visos išėmos bus užpildytos išlydyta emalė tolygiai – taip, kad jos paviršius visur sutaptu su metalo plokštelės paviršiaus lygiu. Šlifuojame visada rankomis, nes naudojant mechaninius prietaisus emalė beveik neabejotinai bus sugadinta. Kai tas padaryta, plokštelė gražiai nupjauname ir poliruojame. Taip daroma šamplevė emalė.

Darbo, kaip matome, yra daug. Aš, gal būt, neapsiriksiu, jei pasakysiu, kad Jūs jau tikriausiai pavargote skaityti apie tai, kaip daroma karštoji šamplevė technikos emalė? Jei tai iš tikrųjų yra taip, tada pagalvokite, kaip darbo metu turi pavargti meistras, kuris ne skaito apie emalės, bet jas daro?

Būtent dėl to, kad į karštosios emalės sukūrimą reikia įdėti taip daug dailininko rankų darbo, senovėje papuošalai su emalė buvo vertinami taip pat aukštai, kaip ir papuošalai su brangakmeniais. Šiomis dienomis, dėl tos pačios priežasties, papuošalai su emalė taip pat yra brangūs.

Laikui bėgant, emalės spalvos nesikeičia ir neblunka. Dėl to ir po kelių šimtų arba net tūkstančių metų, kai jau subyrės į dulkės visi paveikslai pasaulio muziejuose, meno kūrinys, sukurtas emalės techniką, bus vis toks pat – ir emalės spalvos bus tokios pat ryškios bei šviečiančios, kaip ir pirmojo jos gimimo iš ugnies dieną.

Prisiliesdami prie emalės, prisiliečiame prie amžinybės. Įsivaizduokite akimirkai, kad ta pati emalė, kuria Jūs laikote dabar savo rankose, po kelių šimtų metų – kai mūsų jau seniai nebebus šiame bergždžiame pasaulyje, laikys savo rankose kitas žmogus – žmogus iš ateities, kuris, apžiūrėdamas ją, gal būt pagalvos: „O kas gi buvo pirmas šio nuostabaus papuošalo savininkas?“ Ir tada išeis, kad po kelių šimtų mes Jus kažkas prisimins.


Falsifikuotos emalės
Dabar atsirado daug bižuterijos su netikra, taip vadinamąją „šaltąją emalė“ – kai tikrąją, karštąją emalė (kuri visada turi būti lydoma krosnyje prie aukštos temperatūros) pakeičia pigiais polimeriniais surogatais bei epoksidinėmis dervomis. ypač daug tokios bižuterijos gaminama Kinijoje ir Rusijoje. Aišku, kad visose atvejuose, kai tikrąją emalę pakeičia plastiku, negalima kalbėti apie kokį nors šių „kūrinių“ autentiškumą bei meninę vertę, nei apie jų ilgaamžiškumą.

▪▪▪

„Apie Paroda ir Emalė“ © Copyright by Leonid Zаdonski (Le-Za)
Čia yra mano straipsnis mano juvelyrinės emalės darbų parodai, kuri vyko 2005 metais Šiauliuose, dailės galerijoje „Dailu“.

grįžti į pagrindinį puslapį