Apie piešinio pastatymo charakterį
Mokomųjų piešimo pastatymu charakteris, vaidinantis svarbų vaidmenį piešimo mokyme, laikui bėgant įgaudavo žymius pokyčius, priklausomai nuo vyraujančio stiliaus ar krypties mene. XVIII amžiaus akademiniai piešiniai liudija, kad tuometine Dailės Akademija suteikdavo didelę reikšmę piešinio pastatymo charakteriui, nes piešimo mokykla jau tada sieke ruošti ne tik a gerai parengtus piešimo meistrus, bet dailininkus, sugebančius išreikšti tos idėjos, kurios laikas iškeldavo dailei; akademiniai mokomieji pastatymai mokindavo ir auklėdavo dailininką.

Alegorinių bei mitologinių temų paveikslai, vaizduojantis herojus tai nuogus, tai elegantiškai uždrapiruotus, reikalavo iš dailininko puikaus žmogaus figūros išmanymo, gebėjimo gražiai drapiruoti modelius, o taip pat komponuoti paveikslą pagal am tikrą stilių. Kūnas turėjo buti nuostabus, o figūrų grupė išraiškinga. Pabaigusieji Akademiją dailininkai privalėjo tobulai valdyti piešimo meną, bei piešinio perspektyvą ir rakursą, ir preciziškai žinoti žmogaus figūra.